WebRTC failų perdavimas leidžia dviem naršyklėms nusiųsti viena kitai failą neįkeliant jo į debesų saugyklą. Skamba paprastai, bet internetas nebuvo sukurtas tam, kad du namų kompiuteriai tiesiogiai susisiektų. Šis vadovas paprasta kalba aprašo, kas iš tikrųjų vyksta — signalizacija, NAT, STUN, ICE, TURN, DTLS ir duomenų kanalai, — kaip pavyzdį naudojant StrongFolder.
Kas yra WebRTC?
WebRTC (Web Real-Time Communication) — W3C ir IETF standartizuotas naršyklių API ir tinklo protokolų rinkinys realaus laiko ryšiams tarp naršyklių. Jį palaiko Chrome, Edge, Firefox, Safari ir Opera. Jis buvo sukurtas vaizdo ir balso skambučiams, bet taip pat turi duomenų kanalus, perduodančius bet kokius dvejetainius duomenis — o failas būtent toks ir yra.
Pagrindinė savybė: užmezgus WebRTC ryšį, duomenys keliauja tarp dviejų galinių taškų, o ne į serverio saugyklą. Būtent tai įgalina P2P failų perdavimą naršyklėje.
Kodėl dvi naršyklės negali tiesiog prisijungti viena prie kitos?
Nes beveik joks įrenginys neturi savo viešojo adreso. Jūsų nešiojamasis kompiuteris yra už namų maršrutizatoriaus, biuro užkardos ar mobiliojo operatoriaus tinklo. Maršrutizatorius atlieka NAT (tinklo adresų transliaciją): daugelis privačių įrenginių dalijasi vienu viešuoju IP adresu, o maršrutizatorius įleidžia tik srautą, kuris atsako į kažką, išsiųstą iš vidaus.
Taigi dvi naršyklės susiduria su trimis problemomis, kol dar negali tekėti jokie failų duomenys:
- Jos nežino, kaip pasiekti viena kitą — nė viena nežino, kad kita egzistuoja.
- Jos nežino savo viešojo adreso — tik privatų, pavyzdžiui, 192.168.1.20.
- Jų maršrutizatoriai gali blokuoti neprašytą gaunamą srautą.
WebRTC kiekvieną problemą sprendžia atskiru mechanizmu.
Kaip veikia WebRTC failų perdavimas žingsnis po žingsnio?
Štai visa eiga — nuo „bendrinti“ paspaudimo iki paskutinio baito:
Sender browser Servers Recipient browser
────────────── ─────── ─────────────────
1. Choose files ──── metadata ──▶ Signaling server
◀──────── 2. Open link ────────
3. Offer (SDP) ─────────────────▶ Signaling ──────────────────▶ Answer (SDP)
4. Ask STUN "how do I look?" ─▶ STUN servers ◀─ Ask STUN "how do I look?"
5. ICE candidates ◀─────────────▶ Signaling ◀──────────────────▶ ICE candidates
6. ICE checks: try LAN → direct internet → TURN relay
7. DTLS handshake ◀════════════ encrypted ═════════════════▶ DTLS handshake
8. Data channel: file chunks ═══(direct or via TURN relay)══▶ written to disk
1–2 žingsniai — signalizacija. Siuntėjas pasirenka failus; paslauga užregistruoja nuorodai reikalingus metaduomenis. Kai gavėjas atidaro nuorodą, abi naršyklės prisijungia prie signalizacijos serverio. WebRTC neapibrėžia, kaip veikia signalizacija; StrongFolder naudoja PeerJS su savo signalizacijos serveriu.
3 žingsnis — pasiūlymas ir atsakymas. Viena naršyklė sukuria pasiūlymą (offer) SDP formatu (Session Description Protocol): „noriu duomenų kanalo, štai mano šifravimo pirštų atspaudas ir galimybės“. Kita atsako atsakymu (answer). Abu keliauja per signalizacijos serverį.
4 žingsnis — STUN. Kiekviena naršyklė klausia STUN serverio: „iš kokio adreso ir prievado matai mane ateinant?“ Atsakymas — jos viešasis adresas, kurį priskyrė maršrutizatorius. STUN serveriai apdoroja mažytę užklausą ir jokių failų duomenų; StrongFolder naudoja viešuosius STUN serverius, įskaitant Google, ir savo.
5 žingsnis — ICE kandidatai. Kiekviena naršyklė surenka kandidatus — galimus būdus ją pasiekti: vietinio tinklo adresą (host), viešąjį adresą iš STUN (server-reflexive) ir adresą TURN tarpiniame serveryje (relayed). Jos apsikeičia kandidatais per signalizaciją.
6 žingsnis — ryšio patikros. ICE (Interactive Connectivity Establishment) išbando kandidatų poras ir pasirenka geriausią veikiančią. Jei abu įrenginiai tame pačiame Wi-Fi, laimi vietinis kelias. Jei maršrutizatoriai leidžia, laimi tiesioginis interneto kelias („hole punching“). Jei niekas tiesioginis neveikia, naudojamas kelias per tarpinį serverį.
7 žingsnis — DTLS. Prieš pradedant tekėti duomenims, naršyklės atlieka DTLS rankos paspaudimą (UDP pritaikytą TLS) ir patikrina, ar sertifikatų pirštų atspaudai sutampa su nurodytais pasiūlyme ir atsakyme. Nuo šiol viskas šifruojama.
8 žingsnis — duomenų kanalas. Virš DTLS veikia SCTP, suteikiantis duomenų kanalui patikimą, tvarką išlaikantį pristatymą. StrongFolder atveju gavėjo naršyklė paprašo failo, siuntėjo naršyklė skaito jį iš disko dalimis ir siunčia, o gavėjas kiekvieną dalį įrašo į diską, kai tik ji atkeliauja — todėl net labai dideli failai niekada neturi tilpti į atmintį.
Ką reiškia STUN, TURN, ICE ir kiti terminai?
| Terminas | Ką daro | Mato failų duomenis? | Standartas |
|---|---|---|---|
| Signalizacija | Perduoda pasiūlymus, atsakymus ir kandidatus tarp naršyklių | Ne | Nestandartizuota (priklauso nuo programos) |
| NAT | Maršrutizatoriaus funkcija, dalijanti vieną viešąjį IP daugeliui įrenginių | — | — |
| STUN | Praneša naršyklei jos viešąjį adresą ir prievadą | Ne | IETF RFC 8489 |
| ICE | Surenka kandidatus ir parenka veikiantį kelią | Ne | IETF RFC 8445 |
| TURN | Persiunčia srautą, kai joks tiesioginis kelias neveikia | Tik šifruotus paketus | IETF RFC 8656 |
| DTLS | Šifruoja ryšį (TLS UDP protokolui) | Juos šifruoja | IETF RFC 9147 (1.3), RFC 6347 (1.2) |
| SCTP duomenų kanalas | Patikimas, tvarką išlaikantis dalių pristatymas | Perduoda juos (šifruotus) | IETF RFC 8831 |
Visi jie trumpai paaiškinti žodynėlyje.
Kada naudojamas TURN tarpinis serveris ir ką jis mato?
Tarpinis serveris — atsarginis variantas, o ne numatytasis. ICE jį naudoja tik tada, kai neprisijungia jokia tiesioginė kandidatų pora — paprastai tinkluose su simetriniu NAT (kai kurie mobilieji operatoriai), įmonių užkardomis, blokuojančiomis išeinantį UDP, ar tam tikrais VPN.
Jei tiesioginis ryšys neįmanomas (griežta įmonės užkarda, kai kurie mobilieji tinklai), šifruotas srautas eina per StrongFolder tarpinį (TURN) serverį. Tarpinis serveris duomenis tik persiunčia ir jų nesaugo.
Tarpinis serveris gauna DTLS šifruotus paketus ir perduoda juos toliau. Jis gali matyti, kad srautas teka, kiek ir kada — bet ne tai, kas viduje. Perdavimas per tarpinį serverį gali būti lėtesnis nei tiesioginis, nes kiekvienas baitas daro papildomą kelionę per tarpinį serverį. Jei perdavimas neįprastai lėtas, pabandykite kitą tinklą: telefono prieigos taškas ar namų Wi-Fi dažnai jungiasi tiesiogiai ten, kur biuro tinklas — ne.
Nemokamai · naršyklėje · be registracijos
Kiek saugus WebRTC šifravimas?
WebRTC šifravimą daro privalomą: nešifruoto duomenų kanalo atidaryti neįmanoma. DTLS naudoja modernius šifrus, kuriuos suderina dvi naršyklės, o kiekvienam ryšiui sukuriami nauji raktai.
Yra viena sąžininga išlyga, galiojanti kiekvienai WebRTC paslaugai. Dvi naršyklės patikrina viena kitą pagal sertifikatų pirštų atspaudus, kuriais apsikeičiama per signalizacijos serverį. Todėl pasitikite, kad paslaugos signalizacija jų nesuklastos. Būtent dėl to StrongFolder savo apsaugą apibūdina kaip šifravimą perdavimo metu — ne kaip ištisinį šifravimą jūsų laikomais raktais ir ne kaip „nulinio žinojimo“ (zero-knowledge). Platesniam požiūriui į tai, ką reiškia „saugus“, skaitykite Saugus dalijimasis failais ir Saugumas ir privatumas.
Kodėl siuntėjo naršyklė turi likti atidaryta?
Nes siuntėjo naršyklė yra šaltinis. Nėra serverio kopijos, kuria būtų galima pasikliauti: duomenų kanalas skaito dalis iš siuntėjo disko tik tol, kol skirtukas atidarytas ir įrenginys neužmigęs. Siuntėjo naršyklės skirtukas turi likti atidarytas ir prisijungęs, kol gavėjas baigs atsisiuntimą — failai siunčiami iš siuntėjo įrenginio, o ne iš serverio. Kaip tai suplanuoti, aprašyta puslapyje Kodėl siuntėjas lieka prisijungęs.
Kaip greitai vyksta WebRTC failų perdavimas?
Fiksuoto greičio nėra. Lubos — lėčiausia kelio grandis: paprastai siuntėjo išsiuntimo greitis. Apytiksliai 1 GB užtrunka apie 2,7 minutės esant 50 Mbit/s, apie 80 sekundžių esant 100 Mbit/s ir gerokai mažiau nei minutę greitame vietiniame tinkle. Realūs perdavimai vyksta šiek tiek lėčiau dėl protokolo sąnaudų, disko greičio ir, naudojant tarpinį serverį, papildomo šuolio. Vieną nuorodą gali atidaryti keli gavėjai; kiekvienas atsisiunčia tiesiai iš siuntėjo. Keli atsisiuntimai vienu metu dalijasi siuntėjo išsiuntimu.
Santrauka
WebRTC failų perdavimas — tai trumpos derybos, po kurių eina ilgas, šifruotas srautas: signalizacija supažindina naršykles, STUN ir ICE randa kelią pro NAT, TURN tarpiniai serveriai — paskutinė išeitis, o DTLS šifruoti duomenų kanalai perneša failą iš disko į diską. Praktinei pusei — ką tai reiškia jums kaip siuntėjui — pradėkite nuo P2P failų perdavimas naršyklėje ir Kaip veikia StrongFolder.